-Žaidimas su tuščiom raidėm

|Good.Good.Girl|

2012-02-09T23:23:00.001+02:00

|eKsperimentas|

2012-01-31T14:33:00.004+02:00

Eksperimentas nutrauktas. Galima sakyti, kad jis netgi gana vykęs. Rezultatai aiškūs, nors ir nuspėjami. Bet ko gi dar reikėjo tikėtis iš neandertalietiškų beždžionių kilmės? Kiekvienas jų užuodęs šviežią mėsą puls kaip grobuonis draskytis dėl bent menko jos gabalėlio. Bėda ta, jog mėsa viena, o gruobonių daugybė, ir, bekovodami dėl jos, jie paprasčiausiai išžudo vienas kitą ir mėssa lieka net nepaliesta. O kažkas dar sako, jog akmens amžiaus laikai seniai praeitis.

Kad ir kaip bebūtų, kad ir kiek bus patenkintų ar nepatenkintų, aš grįžtu namo. Ir, kaip jau minėjau seniau, mano patriotizmas tikrai nesusmuko, labiau netgi subrendo ir patobulėjo, jeigu galiu taip sakyti. Daiktai supakuoti, viskas paruošta, beliko vos kelios paskutinės katorgos ir vergavimo beždžionėms dienos, visgi vienos geriausių vergavimo dienų.

Kvaila mažutė mergaitė vėl bandys paversti gyvenimą beprotybe kažkam kitam.

|Pelenė ir Tu|

2012-01-26T22:30:00.002+02:00

Pelenė surado savo žavingą princą ant balto žirgo nenusimetus jokių rūbų - taip pat gali ir Tu.

|Apsivalymas|

2012-01-26T20:49:00.005+02:00

Giliai kvėpuoju. Viens.. Du.. Trys..

Pulsas atsigauna, dažniai tampa stabilūs. Po truputi chaosas ir audra rimsta, palikdami didžiulius griūvėsius ir daugybę išmėtytų minčių. Nekaltinu nieko. Nei gyvenimo, nei žmogaus, nei likimo. Nėra čia nei kaltų, nei teisių. Neskelbsiu jokių pasiteisinimų.

Yra kaip yra. Bus kaip bus.

Ir tai nėra visko patikėjimas likimui, nes viena svarbiausių jo dalių esame mes patys. Be mūsų likimas būtų tik scenarijus be aktorių.

Kad ir ką bebūčiau sakius seniau, nebesvarbu. Daugelis žmonių ilgai prisimena praeitį, padarytas klaidas ir neretai jas primena mums ateityje, patys pamiršę,

kad savyje nešioja bent po vieną nuodėmę.

Tebūnie. Aš būsiu nusidėjelė kažkieno akyse. Nebesiteis

insiu kažkam dėl kažko, kaip aš gyvenu savo gyvenimą ir ką su juo darau. Nuo šiol sprendimai bus mano.

|vaikų.lūpomis.kalba.tiesa|

2011-09-16T13:06:00.001+03:00

Aš protingai save įkalbinėjau tarsi įgąsdintą vaiką, bet vaikas neklausė, jis pabėgo, jis norėjo gyventi.

|be.my.valentine|

2011-09-16T12:59:00.002+03:00

Jeigu dirbčiau restorane per Šv. Valentino dieną, į kiekvieną patiekalą įdėčiau po sužadėtuvių žiedą. Tuomet stebėčiau žmonių reakcijas. Mergina turėtų reaguoti kažkaip taip:

Kuomet vaikinas:

|stabai|

2011-09-15T05:19:00.001+03:00

Nė vienam tavo spausdintų stabų aš nuolankiai nenusilenksiu ir tas, kuris pratarė „tu privalai“, yra mano mirtinas priešas.

|Varyk už Lietuvą|

2011-09-15T05:08:00.004+03:00

Gali galit kas nors protingas man kvailelei paaiškinti tą neapykantą Lietuvos krepšinio, Eurovizijos, Talentų (ir viso kito) palaikymui ? Suprantu, kad skirtingi dalykai patinka skirtingiems žmonėms; yra tokių, kurie negali pakęsti Eurovizinės muzikos, nuobodaus lietuvių futbolo ar religinių krepšinio varžybų. Bet, for god's sake, niekas ir neverčia viso to žiūrėti. O kaip galima tyčiotis iš to, kad kažkas palaiko savo atstovus už tėvyne ar galbūt tiesiog draugus ? Nejau nesmagu matyti tiek daug trispalvės mieste, tokią vieningą tautą; na ir kas, kad ji vieninga tik laikinai, ir po to vėl išsiskirstis savais keliais iki kitų metų čempionato.. Reikia apskritai džiaugtis, kad bent tokiom akimirkom atsiranda tas vadinamas patriotizmas, nesvarbu, dirbtinis, komandinis ar koks kitoks; Faktas - jis yra. O tai jau viltis, kad galima jį po truputi puoselėti ir skatinti, ir galbūt išugdyti ne tik svarbių šaliai renginių metu.

|pabėgimas|

2011-09-15T02:03:00.001+03:00

Pabėgti mylint - štai kur heroizmas.

|naked,nudity|

2011-09-15T01:47:00.004+03:00

Žinau, kiek daug galiu sulaukti blogos nuomonės ir replikų apie šį savo įrašą, bet žinot ką ? Velniop. Aš sakau - žmogaus kūnas yra gražus; tai pats natūraliausias gamtos meno kūrinys, kuris gali spinduliuot neapsakomą grožį. Tai nėra kažkas, ko reikėtų gėdytis ar prisidengę rankomis kikenti išgirdus žodį "krūtys". Taip pat nematau reikalo baisiausiai pamesti galvas, kuomet kažkas demonstruoja savo kūną kur nors viešoje erdvėje t.y. internete, paplūdymį, žurnaluose.
Po velnių, mes gimstame nuogi, kiekvienas iš mūsų; nė vienas neturi kažko keisto, ko neturėtų kitas; visi esam vienodi nepaisant lyčių. Bet kažkodėl daugelis linkęs kritikuoti ir smerkti tuos žmones, ypač moterys, kurios nori savo grožiu pasidalinti su kitais.
"Kaip jai negėda ! Kokia ji pasileidelė ! Kaip suaugusi motina gali šitaip elgtis.."
Mano brendas į tokį požiūrį yra Jūsų ištiestas vidurinysis pirštas, mielieji.
Nuogas kūnas nėra amoralus. Moralė apskritai nėra apibrėžtas dalykas. Žinau, kad tikriausiai nesulauksiu, kada žmonės išsiris iš to pirmykštčio kokono prado ir nustos skleisti kvailas erezijas apie kažkieno išvaizdą, elgesį bei gyvenimo būdą.

After all, we're only human... Moving, Breathing, Living disasters.

|ami tomake bholobasi|

2011-09-05T12:18:00.002+03:00

If you've ever had one of those times when you've clutched a pen or something else in your hand for a long time, only to look down and be surprised that you are still holding it long after your need for it had passed, you'll understand sometimes we get so use to holding that we forget to let go

|Tumi kon gaulpo ta sonale?|

2011-09-05T12:05:00.004+03:00

Kiekviena istorija turi dvi puses; ir tik nuo pasakotojo priklauso, kuri bus išgirsta. Dažnai netgi antra istorijos pusė yra nutylėta, nežinoma, pamiršta.. Galiausiai, niekam ir nebesvarbi, nes jie jau būna patikėję tuo, ką išgirdo prieš tai.
Kaip lengva kartais valdyti pasaulį, jeigu parodai bent šiek tiek apsimestinio nuoširdumo, nustatai gailaus šunelio akytes ir altruistiškai skundies, kaip pasaulis tave pamiršo.
Kartais atsiranda išdidžių DonKichotų, kurie iš visų jėgų stengiasi kažką pakeisti, dėl savęs ar kitų, bergždžiai įdeda visas pastangas ir beviltiškai susimauna, nes tiesa nebeegzistuoja, teisybė tapo nebereikalinga; niekur. Greitai, šis žodis įeis į raudonąją knygą, nes niekas nebesupras jo reikšmės.
Aš taipogi nebūsiu DonKichote, keliausiu savo keliu, kad ir kur jis nuves, kad ir kiek purvo bus ant jo pridrabstyta. Nes niekas nevyksta be priežasties..

|suicide|

2011-09-03T10:05:00.002+03:00

Tebūnie savižudybė — kvailas, bailus ir menkas dalykas, tebūnie negarbingas ir gėdingas atsarginis išėjimas — bet kokio, netgi gėdingiausio išėjimo iš šio kančių malūno gali tik širdingai trokšti, čia jau nebepažaisi kilnumu ir heroizmu, čia aš tiesiog turiu rinktis — nedidelį, trumpą skausmą ar neapsakomai deginančią, begalinę kančią.

|life I live|

2011-09-01T15:09:00.002+03:00

Sometimes what I do may seem ignorant & wrong, but I'm sorry if you feel that way. To me life isn't a song; there's no lyrics you can sing to, no paper to lead the way; I can't just look up to the heaven's & figure out what to say. But I can try as hard as possible to live the life I want. I guess I just have to dance to my own beat because life isn't a show & you don't pay for a seat.

|Letting Go|

2011-08-31T21:47:00.001+03:00

Netgi jei turiu Tave paleisti,
nereiškia, kad aš negalvosiu apie tave kiekviename savo žingsny.

|tik vienas žingsnis|

2011-08-31T21:36:00.004+03:00

Pasaulis gali apsiversti per vieną dieną. O kartais ir greičiau..
Ir viskas, ką turėjai anksčiau, išnyksta lyg dulkės, palikdamos gilų pėdsaką sieloje, kuris degina iš vidaus ir neleidžia ramiai užmigti naktimis. Vis dėlto, nuo meilės ligi neapykantos tik vienas žingsnis..

Dėl viso to, ką esu kada nors padarius ar darius, nesigailiu, nes kažkuriuo metu tai buvo TAI, ko tuo metu aš norėjau ar ko man reikėjo. Tik gal kiek skaudu, kai esi drabstomas purvais ir melu, kuriuo patiki visas likęs pasaulis, ir atsisuka prieš Tave. Ir tuomet jau visai nebesvarbu, ką pasakysi Tu, kokie bus Tavo pasiteisinimai - niekas nebetikės tavo nuoširdumu, nes Tu nemoki sakyti tiesos taip puikiai, kaip kažkas meluoja. O ir tiesa nėra visagalė; yra stipresnių jėgų už ją.

Džiaugiuos, kad esu laimingoji, nes patyriau meilę; pirmą kartą gyvenime patyriau šį stebuklingą jausmą..kuris man suteikė tiek daug skausmo..bet kuris darė mane pačią laimingiausią; dėl ko aš turėjau priežastį pabusti ryte; kas stūmė į prieky, motyvavo, skatino..tiesiog palaikė gyvybę. Ir nepaisant to, kad visa tai baigėsi, ir mano širdis rėkia, ačiū Tau, kad leidai man patirti visa tai, kad buvai šalia; ačiū už viską, netgi ašaras..nors Tu pats sakei, kad niekas nėra jų vertas, bet visgi klydai - Tu buvai jų vertas; nes leisdavai man verkti stebėdamas viską šaltu žvilgsniu.

Bet kuriuo atveju, Aš Tave Myliu, L.

|Laikas sustoti|

2011-08-17T01:18:00.004+03:00

Viskas prasidėjo tuomet, kai pirmą kartą savarankiškai įžengei į žydinčią pievą karštą vasaros dieną. Nedrąsiai, atsargiai. Dėjai menkas kojytes ant šiltos rasos ir bandei pažinti pasaulį. Ir šypseną iškart papuošė tavo veidą, kuomet pastebėjai, kiek daug jame gražių spalvų ir įvairių kvapų, kaip bėgai nuo gėlės prie gėlės tyrynėdamas kiekvienos jų skleidžiamą aromatą, net jeigu tai buvo ir tos pačios rūšies gėlės, bet tau reikėjo įsitikinti pačiam. Kiek daug laimės suteikdavo mažas, baikštus drugelis, nutupęs ant nosies galiuko ir nuskrendantis vos bandant jį paglostyti, šiltas vasaros lietus ir besitaškymasis balose bei įvairiaspalvė laumės juosta, kurios pabaigą kažkada pažadėjai surasti, bei išdykėliai saulės spinduliai. O kaip dar mažieji pievos gyventojai - skruzdelės, sraigės, šimtakojai - kuriuos taip mėgai stebėti, jie tokie maži, skirtingi ir įdomūs! Viskas kėlė laimę ir juokas netilo ore..
Praėjo kiek laiko ir ta pati žydinti pieva tapo eiline žalia veja, gėlės vienodos ir nuobodžios, o vabalai kėlė šiurpą. Nekentei ir vasaros lietaus, nes jis suveldavo šukuoseną bei sugadindavo makiažą, o spinduliai kartais spigindavo į akis. Kartais erzindavo netgi oras. Praeidavai pro šalį su kvailiausiais skundais, problemomis, dėl kurių kaltę vertei kitiems, draugams, aplinkai - viskam, bet ne sau. Pamiršai, ką reiškia šypsena, juokas, nebegali sustoti, nėra laiko spoksoti į dangų, bėgti, bėgti, suspėti. Pagreitėjo gyvenimo tempas, atrodo, kad pradėjai skubėti numirti, nes neberandi laiko gyventi.
Galiausiai, po daug daugiau metų visgi sustoji ir atsisuki į žalią veją. Prisiminimai iš vaikystė paglosto širdį ir vėl noriai su šypsenos palyda prisėjo po senu klevu, kur kadais pirmą kartą nupynei vainiką iš pienių. Nubrauki ašarą dėl visų tų dienų, kuomet bėgai pro savo praeitį, bėgai pro savo vaikystės sodą, neturėjai laiko pažvelgt į tai, kas kadais buvo brangu, tavo pasaka. Supranti, kad laimė visada buvo šalia, tik neturėjai laiko sustoti ir pasiimti ją. Bet dabar jau gali būti laimingas. Dabar gali šypsotis. Tik nežinia, ar ilgai..

|roads|

2011-08-16T01:33:00.005+03:00

Kad ir kuriuo keliu nuspręsi eiti,
aš tikiuos, kad mūsų keliai dar kada nors susikirs
ir tu vėl įžengsi į mano gyvenimą.

|Tikrovės Pasaka|

2011-06-01T17:37:00.006+03:00

Kai viskas jau pasakyta ir padaryta,
aš vis dar manau, kad tu esi nuostabus.
Ir aš vis branginu kiekvieną akimirką
praleistą drauge ir kiekvieną šypseną,
kurią man suteikei.
Aš visada būsiu dėkinga, kad kažkas tokio
kaip tu pasirodė mano gyvenime,
net jeigu ir išėjo iš jo taip greitai.
Matai, tu buvai mano stebuklas,
mano pasaka, kurioje aš gyvenau.

|Žalia Upė|

2011-05-31T19:34:00.005+03:00

Dedikuota L.V.

Ištirpus chaoso padangei,
Upėj žalsvoj Aš išnyksiu;
Ir gražiausia kertelė širdy
Virs košmarų siaubingų landyne;

Prie tos upės, tulpės pražys,
Lyg laimė maža, atmintį įstrigus,
Žalsvą pasaulį rausvai nudažys
Ir ašarom laistys naują gyvybę.

Tik vienišas vilkas nuo šalto akmens
Skandins savo liūdesy žalioje tėkmėje;
Jis vienas žinos, kas šios upės dugne,
Ir šią paslaptį neš į naktį dienos.

|Įskaudinimas|

2011-05-30T13:32:00.002+03:00

Jeigu užslėpi jausmus savyje vien todėl, kad bijai įskaudinti ar būti įskaudintu..

vistiek viskas pasibaigia įskaudinimu.

|Bastūnė siela bei astraliniai ryšiai|

2011-05-26T19:20:00.004+03:00

Kaip dažnai mes atsisakome savo laimės; to, kas mums taip brangu, taip artima, kad, rodos, negalėtume be to gyventi. Bet visgi.. mes tai iškeičiam, parduodam, išmainom.
Kartais dėl kito laimės; juk dažnai mūsiškės susikerta su kitų;
Kartais dėl savosios - viena laimė iškeista į kitą, kuri taip nekankina, nesmaugia viduje, nedusina; kuri leidžia ramiai kvėpuot, palengva, nereikalauja iš tavęs to, ko negali duoti;

Gyvenimą daug kas mėgsta apibūdinti kaip spektaklį, žaidimą; ir jie neklysta. Jis ir yra žaidimas. Kiekvienas esam tam tikras aktorius jame; role-play.
Bet kai kurie yra geresni už kitus. Yra tokių puikių aktorių, kurie sugeba sužaisti taip, jog net nepastebėsi, kaip greitai jis prisiartino prie pergalės; nors.. kokia ta pergalė ? kito mirtis ? Galbūt..

Aš pradedu tikėti ryšiu tarp žmonių; na ne šiaip ryšiu, bet astraliniu; tikiu, kad aš gal net atradau savo sielą; deja, aš per silpna pati pažvelgti savo sielai į akis, o ji per daug galinga man. Per daug lengvai pasiduodu jos įtakai, nebesugebu valdytis, nebenoriu; nebesuprantu, kas vyksta, kodėl;

O gaila.. Išties gaila, kad dalykai kartais turi baigtis ne taip, kaip mes buvome suplanavę. Bet žinot ? Aš tikiu likimu; Jei ne šioj, tai kitoj reinkarnacijoj aš vėl sutiksiu savo prarastą sielos dalį; ir galbūt tuomet viskas bus kitaip.

|Tikroji Morda|

2011-05-23T08:31:00.000+03:00

|Pirmas Kartas|

2011-05-23T00:41:00.002+03:00

Išimtys:

Realybė:

|Kiekvienos Mergaitės Berniukas|

2011-05-18T09:25:00.001+03:00

Kiekvienai mergaitei reikia berniuko;

Kuris elgtųsi su ja taip, kaip su niekuo kitu;
Kuris galėtų pasikeisti tik dėl to, kad būtų su ja;
Kuris atiduos jai visą savo širdį;
Kuriuo būtų galima pasitikėti pilnam kambary gražių merginų;
Kuris neapgaudinės jos, nes jis žino, kad ji yra viskas, ko jam reikia ir ko jis nori;
Kuris paskambina tau anksti ryte pasakyti „Labas Rytas“, o vėlai vakare palinkėti saldžių sapnų;
Galbūt net padainuoja ryte, o vakare paseka pasaka arba kalba iki kol ji užmiega;
Kuris padarytų viską dėl jos, ne jei tai reikštų nupirkt jos mėgstamiausią šokoladą;
Kuris gintų ir kovotų dėl jos;
Kuris nepaliktų jos vienos ir ja domėtųsi;
Kuris netikėtai paskambintų, net jei būtų su draugais, tik tam, kad pasakytų, kaip tave myli ir ilgis;
Kuris nebijo nusišypsoti būdamas su draugais ir pasakyti: "Ji ta vienintelė.".
Kuris vertintų visus dalykus, kuriuos dėl jo daro, ne mažiausius.
Kuris būtų visada pasiruošęs ją sugauti, jeigu ji imtų kristi;
Kuris visada atidarys jai duris ar nupirks gėlių, be jokios priežasties;
Kuris pirmas pastebi jos naują šukuoseną;
Kuris primena, kaip labai ją myli ir kad jis laimingas su ja, tuo atveju, jei ji tai pamirštų;
Kuriam nereikia tik apkabinimų ir bučinių, bet trokšta mylėti ir būti mylimas;
kuris vadintų ją „gražia“ vietoj „karšta“;
Kuris pabučiuoja kaktą, kai jai blogai, ir liepė būti stipriai ir neledžia verikti;
Kuris mylėtų ją tokią, kokia ji yra;

Tai toks berniukas, kokio trokšta kiekviena mergaitė.

|Atmintinė|

2011-05-17T22:52:00.001+03:00

|Besotės Pakraštė|

2011-05-17T16:35:00.001+03:00

boom..boom.. tiku, taku;
šiandien šviečia saulė; keistesnė negu įprastai.
Galbūt dėl to, kad ir aš šiandien kitokia; nežinau, ar čia veikia dieta ar oras, naujos idėjos, naujutėliai batai, išgertas itin didelis kiekis vandens, bet šiandien esu laimingesnė, negu buvau vakar.

Šiandien dievas man nusišypsojo; ir aš šypsojaus jam. Jis man parodė kelią, naują kelią; vedantį į aukščiausias gelmes..savo žydrynę. O kaip aš noriu ten sugrįžti ! vienai minutei..tik minutei.

Grįšiu. Gal ne šiandien, gal ne ryt; grįšiu, tik šįkart ne viena. Juk laime reikia dalintis, o mano laimė tai.. Jis. Jo šypsena. O kaip aš jos ilgiuos !
Aplink daug besielių, beveidžių.. nežinančių ko nori ir dėl to manipuliuojančių žmonių; daug žaidėjų, bet.. aš nebenoriu žaisti. Mano žaidimas priėjo pabaigą.
Nuo šiol nauja istorija, nauja diena; nauja aš, bet tie patys MES.

Ir vien todėl, kad mes esam nuostabiausi,! Juk taip ?

|Dylan-Dylan fever|

2011-05-15T22:09:00.004+03:00

šiandien atrastas naujas/senas talentas.
aTa Dylan Thomas. čia tik keletas perliukų iš daugelio.

Clown in the Moon

My tears are like the quiet drift
Of petals from some magic rose;
And all my grief flows from the rift
Of unremembered skies and snows.

I think, that if I touched the earth,
It would crumble;
It is so sad and beautiful,
So tremulously like a dream.

Among Those Killed in the Dawn Raid Was a Man Aged a Hundred

When the morning was waking over the war
He put on his clothes and stepped out and he died,
The locks yawned loose and a blast blew them wide,
He dropped where he loved on the burst pavement stone
And the funeral grains of the slaughtered floor.
Tell his street on its back he stopped a sun
And the craters of his eyes grew springshots and fire
When all the keys shot from the locks, and rang.
Dig no more for the chains of his grey-haired heart.
The heavenly ambulance drawn by a wound
Assembling waits for the spade's ring on the cage.
O keep his bones away from the common cart,
The morning is flying on the wings of his age
And a hundred storks perch on the sun's right hand.

Here In This spring

Here in this spring, stars float along the void;
Here in this ornamental winter
Down pelts the naked weather;
This summer buries a spring bird.

Symbols are selected from the years'
Slow rounding of four seasons' coasts,
In autumn teach three seasons' fires
And four birds' notes.

I should tell summer from the trees, the worms
Tell, if at all, the winter's storms
Or the funeral of the sun;
I should learn spring by the cuckooing,
And the slug should teach me destruction.

A worm tells summer better than the clock,
The slug's a living calendar of days;
What shall it tell me if a timeless insect
Says the world wears away?

|Priežastis Šypsotis|

2011-05-11T19:59:00.003+03:00

|Kiekvienos Mergaitės Berniukas|

2011-05-11T19:56:00.002+03:00

Kiekvienai mergaitei reikia berniuko;

Kuris elgtųsi su ja taip, kaip su niekuo kitu;
Kuris galėtų pasikeisti tik dėl to, kad būtų su ja;
Kuris atiduos jai visą savo širdį;
Kuriuo būtų galima pasitikėti pilnam kambary gražių merginų;
Kuris neapgaudinės jos, nes jis žino, kad ji yra viskas, ko jam reikia ir ko jis nori;
Kuris paskambina tau anksti ryte pasakyti „Labas Rytas“, o vėlai vakare palinkėti saldžių sapnų;
Galbūt net padainuoja ryte, o vakare paseka pasaka arba kalba iki kol ji užmiega;
Kuris padarytų viską dėl jos, ne jei tai reikštų nupirkt jos mėgstamiausią šokoladą;
Kuris gintų ir kovotų dėl jos;
Kuris nepaliktų jos vienos ir ja domėtųsi;
Kuris netikėtai paskambintų, net jei būtų su draugais, tik tam, kad pasakytų, kaip tave myli ir ilgis;
Kuris nebijo nusišypsoti būdamas su draugais ir pasakyti: "Ji ta vienintelė.".
Kuris vertintų visus dalykus, kuriuos dėl jo daro, ne mažiausius.
Kuris būtų visada pasiruošęs ją sugauti, jeigu ji imtų kristi;
Kuris visada atidarys jai duris ar nupirks gėlių, be jokios priežasties;
Kuris pirmas pastebi jos naują šukuoseną;
Kuris primena, kaip labai ją myli ir kad jis laimingas su ja, tuo atveju, jei ji tai pamirštų;
Kuriam nereikia tik apkabinimų ir bučinių, bet trokšta mylėti ir būti mylimas;
kuris vadintų ją „gražia“ vietoj „karšta“;
Kuris pabučiuoja kaktą, kai jai blogai, ir liepė būti stipriai ir neledžia verikti;
Kuris mylėtų ją tokią, kokia ji yra;

Tai toks berniukas, kokio trokšta kiekviena mergaitė.

|Žodžiai|

2011-05-10T21:00:00.001+03:00

|Benjamin Franklin|

2011-05-10T20:53:00.005+03:00

prieš keletą šimtų metų, Bendžaminas Franklinas pasidalino su visu pasauliu savo sėkmės paslaptimi:

niekada neatidėliok rytdienai to, ką galima padaryti šiandien.

Tai žmogus, atradęs elektrą.

Aš nežinau, kodėl mes taip dažnai stovim vienoje vietoje, bet jeigu galėčiau spėti, pasakyčiau, jog viską lemia baimė. Baimė susimauti, baimė būti nepripažintam, kartais baimė yra tiesiog priimti sprendimą, nes: "o kas, jeigu aš klystu? kas, jeigu padarysiu klaidą, kurios negalėsiu ištaisyti?“

Tik ankstyviesiems paukščiams atitenka sliekas.

Vienas dygsnis, atliktas laiku, vertas devynių.
kas dvejoja yra prarastas.

Mes negalim apsimesti, kad nebuvome perspėti. Mes visi esam girdėję tas patarles, ją girdėjo ir filosofai, girdęjo mūsų protėviai, visi mes buvom įspėti, kad nešvaistytume laiko, ją net girdėjo nusmurgę poetai, kurie primygtinai mums kala: "išnaudoti dieną". Visgi, kartais mes turime pažvelgti į save iš šalies. Turime kartais suklysti. Mes turim išmokti savas pamokas. Karais nuvyti šiandienos galimybes po rytojaus kilimėliu iki kol išmoksime daugiau to nedaryti; kol mes galiausiai suprasime patys, ką Bendžamins Franklinas iš tiesų norėjo pasakyti; kad žinojimas yra geriau už smalsumą, kad lunatikavimas yra geriau nei miegas ir kad net didžiausia nesėkmė yra net baisesnis, žiauresnis pragaras nei nieko nedarymas.

|If I die tomorrow..|

2011-05-08T20:15:00.003+03:00

Jeigu aš mirčiau rytoj, daugybė žmonių mane prisimintų vis kitokią :: Kažkam būčiau kalę, kurios jis neturėjo. Kitam galbūt būčiau bjauriausias žmogus visoje planetoje. O kam nors graži, laiminga mergina, kurios nemėgo nes aš buvau išlepus pasipūtėlė. Kažkas su pavydo krislėliu prisimintų kaip mergina, kuri gerai mokėsi.. Kažkam būčiau mergina, kuri turėjo įkyrų juoką. Kažkoks vaikinas mane prisimintų kaip merginą, kuri jam buvo tiesiog DAR VIENA jo kolekcijoje. Gal mane kažkas prisimintų kaip mergina, kurios niekada nėra, arba nepakenčiama kambariokę. Bet visa tai neturi prasmės, suprantat? Nes šeima mane atsimins kaip mylinčią ir rūpestingą dukterį bei sesę, ir kaip aš jų ilgėdavaus, kai išvykdavau, ir kaip aš kartais jiems tiesiog parašydavau paklausti, ką jie veikia. Draugai mane prisimintų kaip mergina, kuri juokdavosi užkrečiamai ir žmogų, pas kuri visada gali kreiptis kad ir dėl mažytės pagalbos. Mano vaikinas mane prisimintų kaip pačią nuostabiausią ir gražiausią merginą kokią jis yra sutikęs. Bet svarbiausia, priešai mane prisimins kaip merginą, kurios jie nesugebėjo sunaikint.

|Between|

2011-05-08T20:07:00.002+03:00

|Ta Pati|

2011-05-08T19:57:00.004+03:00

Aš ta mergina, kuri lengvai puls į glėbi skurdžiai pažįstamam vaikinui ;
Kuri klausys kvailų, lyrinių meilės dainų ir matys Jo veidą ;
Kuri ieškos jo atvaizdo visur, kur tik eis.
Kuri nuodis pati save viduje, jei nebus atsakyta į jos meilės šauksmą ;
Kuri naktimis vos sugebės sugaudyt orą galvodama, kad yra per prasta.
Bet aš taip esu ir viena iš tų stiprių merginų ;
Kuri gali išverkti visas ašaras ir uždrausti joms sugrįžti kitą rytą ;
Kuri užsileis seną ir nuvalkiotą dainą ir išrėks iš visų plaučiu, kaip ji jaučias ;
Kuri bus niekas kitas, tik ji pati.

|Mona Liza tam kartui|

2011-05-08T19:41:00.002+03:00

Aš noriu būti šypsena,
pirma mintis,
ilga kelionė..
..arba trumpas pasivaikščiojimas,
paskutinis garsas,
atsitiktinis skambutis,
juokas,
tobulas bučinys,
jaukiausias glėbys,
tavo antra puselė,
kibirkštelė tavo akyje,
viskas, ko tau reikia,
tiesiog, kad tu manęs norėtum,
Aš noriu būti tavo tobulybe
Ir lažinuosi, nežinojai, kad
Aš bijau vienišumo,
ir kiekvieną kartą, galvojant apie tave,
Aš šypsausi.
Ir lažinuosi nežinojai, kad
Aš man nepatinka griaustinis,
bet aš dievinu šoki lietuje.
ir kiek daug juokiuos
būdama su draugais,
ir kaip nuoširdžiai mėgaujuos būdama laiminga.
Ir lažinuosi, kad nežinai kiek daug
ašarų išverkiau tik dėl tavęs,
ar kiek Aš daug
dvejojau savyje kasdien.
Ir lažinuosi, nežinojai, kokia
įžeidi ir jautri aš esu ir kaip man sunku
sunku priimti sprendimus, ir
kaip mane varo iš proto,
kai tu kai tu žiūri man į akis.
Ir lažinuosi, kad nežinai,
kad aš padaryčiau viską
tik tam, kad galėčiau būti su tavim.
bet labiausiai lažinuosi, kad
nežinojai, kaip labai
Aš tave myliu

| Seksas = Menas |

2011-05-08T18:55:00.005+03:00

Seksas - tai menas. Ir tik taip jį galiu apibūdinti.

Tai šokis tarp dviejų kūnų, harmonija tarp alsavimo, šviesos, kartais šiurkštumo, kiekvienas judesys esminis, iš anksto apgalvotas..arba ne. Kiekvienas rankų prisilietimas, lūpų susijungimas, glamonės, kutenimas - tai tik šokio žingsneliai, kuries mokame visi, visi savaip ir jie puikiai dera vieni su kitais.

Žodžiai tampa nebereikalingi, juos pakeičia dejonės, aimanos ir kiti primityvus garsai. O kam šnekėt? Joka kalba ar dialektas negali pasiūlyti tinkamų žodžių šiam šokiui; karštis, aistra, geismas - tai tik būdvardžiai, kurie pavieniui apibūdina tik maža sekso reikšmę. Už šių žodžių visuomet yra kažkas daugiau.

Menas yra įvairiapusiškas, turintis visokiausių krypčių. Taip pat ir seksas.

Jis gali keisti savo diapazona nuo sekso iš meilės iki gyvuliško krušimosi. Jis gali būti atliekamas natūraliai, tiesiog du kūnai ir jų atliekami judesiai; gali įtraukti žaislus, vergiją ir dar daugelį kitų prieskonių, kad pasūdytų, patobulintu, modifikuotu ar tiesiog kaskart sukurtų vis kitokį meną. Nerasime nė vieno panašaus kūrėjo; kiekvienas jų yra unikalus.

Tai spektaklis, kurį aktoriai patys gali rinktis, kur atlikti, ar pakviesti keletą žiūrovų, ar leisti matyti tik keturioms sienoms. Scena gali skirtis: kartais lova, kartais mašina, kartais sofa, stalas, grindys ir bet kokia kita vieta, kur aktoriai gali pasirodyti. Dauguma scenų yra improvizuojami.

Aktoriai kartais keičias; tai gali būti sena sutuoktinių pora, jauni įsimylėjeliai, eksperimentuojantys paaugliai (sąraša galima vis tęsti ir tęsti). Senesnieji aktoriai lėtai mėgaujas vienu kitu, sukurdami stiprų tarpusavio ryšį; jaunesnieji mėgsta išbandyti kuo daugiau skirtingų dalykų ir neretai suvaidina ilgas scenas. Kad ir kaip būtų, kiekvienas pasirodymas yra žavus.

Bet ne visas menas yra šedevras. Taip pat seksas.

Kartais seksas = išprievartavimas. Kūno šauksmas, verksmas, skausmo drąskymasis iš vidaus ir negalėjimas pabėgti iš realaus košmaro. Arba seksas tarp dviejų žmonių, kuomet vienas iš jų serga, ir egoistiškai perduoda savo nešvarumą kitam. Tai siaubinga patirtis ir smerktina bei neatleidžiama jokiems menininkams.

Menas, manoma, turi būti garbingas, moralus;

Homoseksualų kūnai susilieję vienas su kitu yra pasibjaurėtina; nesusituokę besimylintys žmonės yra pasileidėliai; dalintis lova su kitos rasės, religijos ar socialinės padėties kartais tampa labai gėdinga. Bet tokia meno forma neišnyks ir nedings, nepaisant visos kritikos. Tiesą sakant, aš manau, kad menas, kurio žmonės nesugeba suprasti, nes jis yra tiesiog kitoks, yra gražus.

Menas negali būti kaip nors vienpusiškai apibendramas ar visiškai suprantamas.

Apskritai, seksas neturi ir negali turėti vieno konkretaus termino. Ar tai kūno kalba? Taip. Veiksmas, skatinantis reprodukciją? Žinoma. Kažkas stebuklingo, kas sugeba mums suteikti fizinį, psichologinį ir tikriausiai emocinį malonumą? Tikrai taip.

Bet jei tik tiek, kodėl mes taip stipriai žavimės tokiu primtyvių ir natūraliu dalyku, kuris, rodos, ir taip suprantamas visiems? Kodėl jis toks intriguojantis, toks geidžiamas, kažkas, ko mes visi taip stipriai trokštame kur kas daugiau nei tik dėl kūniškų ar emocinių priežasčių? Kodėl mes bandom paslėpti savo susijaudinimą, gėda vien tik kalbėti apie tai ? Paprastai tariant, kodėl seksas mus taip jaudina?

Seksas hipnotizuoja, nubloškia, trikdo ir žeidžia. Jis suteikia mums džiaugsmo, skausmo, meilės, netikėtumo, neapykantos, euforijos ir, virš visko, palaimos. Jis keičiasi ir plečiasi bėgant laikui, niekada nenutolsta nuo mūsų gyvenimo ir minčių. Jis išreiškia žodžius, kurių žodžiai nesugeba; jis perteikia žinutę, kurios liežuvis nepagėgia pristatyti.

Seksas - tai menas. Ir tik taip jį galiu apibūdinti.

|rizika|

2011-04-17T21:35:00.003+03:00

|Nakties Metamorfozė|

2011-04-16T10:24:00.003+03:00

Tribūnos tai tuštėjo, tai pilnėjo, keitėsi aplinkui sėdintys žmonės bei buteliai jų rankose, daugėjo nuorūkų po kojomis - viskas skendo judesy, tik aš vis sėdėjau toje pačioje vietoje, bukai įsmeigus akis į sceną ir laukdama kažin kokių fejeverkų ar krintančios kometos. Rodės, dar prieš kelias dienas strykinėjau iš laimės, jog pagaliau išvysiu Charlie Benante, galėsiu visą naktį šėlti jo beprotišku ritmu ir galbūt, jei pasiseks, netgi užmegzti kokį nors conversation su juo. Tuo metu tai buvo tolima, lyg neatpažintas sapnas, skęstąs rūke, sapnuotas kiekvieną naktį nuo tos dienos, kai išvydau saulės šviesą. Bet sapnai jau tokie yra – dievų sukurtas miražas apsvaiginti silpnuosius nuo realybės. Jie visada būna sutirštinti ir persaldinti.

Didžiulėje minioje žmonių, bandžiau įžiūrėti saviškius, bet tai buvo praktiškai neįmanoma; tas pats, lyg norėtum surasti būtent TĄ skruzdę skruzdėlyne. Visur plaikstėsi plaukai, kratėsi galvos ir sklido neišlaikyto šlapimo kvapas. Vietomis net keletos vaikinų grupių tiesiog lipo vieni ant kitų, stumdėsi ir taškėsi kraujais, ir atrodo, jiems tai patiko. Šlykštus vaizdas. Kartais pagalvoju, jog tikrai nesuprantu, kodėl pati trynuosi su tokiais pašlemėkais. Intelektualumas? Šioje vietoje tai negalioja. Jokios elegancijos, jokios estetikos, tik žiaurus brutalumas ir gyvuliški instinktai. Tokios yra tikros gyvenimo spalvos, be jokių rėmų ir pagražinimų.

Pakilau iš savo vietos, nusprendus susirasti ramesnį kampelį vakarui praleisti. Per šitiek laiko man jau buvo pabodę stebėti tokias vulgarybes, troškau, kad viskas būtų kaip operos koncerte: visi pasipuošę gražiausiais kostiumais, suknelėm ir blizgančiais koljė, su įmantriausiom šukuosenom už keletą šimtų tik tam vieninteliam vakarui, visi ramiai sėdi jiems skirtose vietose su raudono vyno ar šampano taurėmis, juokas pritilęs, tik švelnus kikenimas, pridengtas ranka, ir nuostabus prašmatnumo kvapas. Šito aš noriu. Nors širdyje esu tokia pati pakvaišėlė, išprotėjus metalistė, niekada nenustygstanti vienoje vietoje, nemėgstanti tvarkos ir taisyklių. Prieštaravimas pačiai sau – vienas ryškiausių mano bruožų.

Vos nusileidus žemyn, pasijutau kaip krevetė mišrainėje: žmonės spaudėsi iš visų pusių, vis stengdamiesi prieiti kuo arčiau scenos, kažkur klykė mažas vaikas, bet ir jis niekam nerūpėjo – išlieka tik stipriausi. Broviausi į prieky, net tiksliai nežinodama, kur einu, mano žemas ūgis man tikrai nepadėjo išeiti iš šio milžinų labirinto. Kitų prakaituoti kūnai lietėsi prie manojo, rankas laikiau prispausdus prie savęs, kad tik neužkliudyčiau kažko negero. Priešais iššoko kažin koks volasas girtu hipopotamo snukiu, užstojęs kelią, norėjo, kad prisijungčiau prie jo galvakračio. Kitu atveju, gal ir būčiau sutikus, bet šiuo metu man mažų mažiausiai norėjos jo veidą išgražinti koncentruota sieros rūgštimi. Alkūne nustūmus jį į šoną pastebėjau, jog vos už kelių žmonių matos plynas laukas, tuštuma. Tai tarsi mane įkvėpė ir greitu žingsniu pasivijau vienatvę.

Ramuma. Na taip, man už nugaros klykė mažamečių gerbėjų būrys, rėkavo girti metalistai ir Joey Belladonna iš visos gerklės traukė: „Trapped, in this nightmare / I wish I'd wake /As my whole life begins to shake.“ Užėjau už scenos ir paskendau tamsumoje, virš galvos kybojo Mėnulis, ir jo šešėlis neaiškiai atsispindėjo tekančioje Nemuno tėkmėje. Užsimerkus, godžiai gėriau gryną orą, kuris nedvokė kaip pastarasis ir buvo beveik tinkamas išgyventi. Pajutau, kaip kažkieno ranka nutraukė užkritusę ant veido plaukų sruoga, o kita nepastebimai atsidūrė man ant liemens. Aš vis dar stovėjau užsimerkus, bijodama, jog visa tai vizija, kuri tuoj tuoj išnyks. Viskas viduje taip greitai sušilo ir apėmė keistas alkio jausmas. Žinoma, nevalgyti aš norėjau.

Jis nieko nesakė, neklausė vardo, nebuvo jokios formalios pažinties. O tai juk ir neturėjo reikšmės, tik bereikšmei žodžiai, gaišinantis mūsų abiejų laiką. Jis pauostė mano plaukus ir tuoj pat suleido dantis į kaklą. Aš nenorom atsimerkiau, pakėlus akis aukštyn, įsitempiau kaip styga ir pagilinau kvėpavimą. Nesupratau kaip, bet šis keistas nepažįstamasis pirmu žingsniu surado mano erogeną, jis mano jautriojoj zonoj atlikinėjo pavojingiausius manevrus. Pasipriešint? Kaip aš galėjau priešintis malonumui. Tesugebėjau savo aštriais nagais perbraukti jo šlapią nugarą ir nieko negalvodama nutraukiau jo marškinėlius (vistiek jam dabar iš to kabojusio skuduro buvo maža naudos).

Jis nebuvo mano skonio vaikinas, tikriausiai gatvėje praeičiau net nepastebėjus jo. Jis priklausė tiems tipiniams metalistams, kuriuos kasdien galėdavai rasti senose, apšnerkštose aludėse. Jis nebuvo deimantas anglies kasykloje, bet žinojau viena - šįvakar jis bus mano. Galiausiai, juk visiems reikia meilės. Nesvarbu, kad ji tik kūniška.

Trešas, taip aš pavadinau šį nakties draugą, negailėdamas nuplėšė naujus marškinius nuo manęs, net neatsekdamas jų. Pastarieji nuplaukė kartu su Nemunu, nudažydami jį raudonai. Likau stovėti su juoda liemenėle, iš kurios laukan veržėsi krūtys, tamsiu sijonu, po truputi bekylančių aukštyn ir tinklinėm kojinėm - viena iš jų nusmukus iki kelių. Tėti, aš pagaliau atradau rojų, matai? Aš tapau Ieva ir radau šios nakties savo Adomą. Ir mes tuoj atsikąsim nuodėmės vaisiaus. Nepyk, tėti, bet aš nebepriklausau tau.

Melsvi dūmai, sklindantys nuo scenos, svaigino ir gundė, ir lėtais judėsiais atsiklaupiau ant kelių, lyg ruošdamasi melsti. Kaip gerai, kad pradėjau tikėti Dievu! Štai Jo Didybė dabar mano burnoje, Jo Šventenybė mano įkaitas ir savo liežuviu aš pasiruošus jį kankinti, greitai, stipriai, kol jis taps tvirtas ir pakrikštys mane, apšlakstys švęstų vandeniu mano liauną kūną, ir nuplaus mano nuodėmės.

Staiga Trešas pakėlė mane ir apsuko, ir visai netikėtai pajutau keistą dūrį, lyg kažkas būtų įsmeigęs Damoklo kardą į mano moralinį veidą. O gal panašiai ir buvo. Spygus klyksmas nuaidėjo per visą aikštę, kad net rodės, jog vienu metu trumpam pritilo muzika. Prisiminiau savo mirusę motulę. Ji man nuolatos kartodavo, jog suslaikymas – dorybė, jog nesekčiau jos pėdomis. Ji buvo krikščionė, kasdien vaikščiodavo į bažnyčią. Niekada negalėjau suprasti, ko jai ten reikėdavo taip dažnai belstis, net po mišių, kol vieną vakarą užtikau, kaip ji atlikinėjo minetą Dievo tarnui – kaimo kunigui. Bet apskritai, kas šiame gyvenime yra švento? Net aš pati atėjau iš nuodėmės.. į ją ir sugrįšiu.

Tvirta ranka sugriebė mano plaukus ir pradėjo lenkti galvą aukštyn. Kūnas išsirietė, jog atrodė, tuoj suluš perpus; Aš jau nebevaldžiau savo judesių, nei kūno ar emocijų. Skridau šviesos greičiu, ignoruodama visus STOP ženklus ir kliūtis; galvoje tapo tuščia.. Trešas greit apsuko mane ir tuo jau pat vėl įsiveržė į mano visatos gelmes. Atrodė, maudausi fatališko malonumo jūroj; galėjau jausti, kaip jūros bangos tarp mūsų ritmingai daužosi į krantus. Trešas sukišo savo galvą į kopas, styrojusias ant mano kūno; ir greitai kopų smėlis tapo toks drėgnas, jog būtų buvę galima statyti smėlio pilis; vienu metu Trešas naudojo savo du grėsmingiausius ginklus; visiškai sumenkindamas mane ir mano visas jėgas kovoti prieš jį. Viskas susiliejo: garsai, vaizdai, jausmai; nebuvau nei čia, nei kitur kitur, nustojau egzistuoti; siela atsiplėšė nuo kūno ir tapo atskira esybe. Ji iš lėto išsisklaidė į mažas dalelytės ir dingo už kosmoso horizontų. Dar spėjau pajust, švelnų lietų, trykštantį tiesiai iš manęs.

Susmukau ant šlapio žolės grindinio. Lyg epileptikė virpėjau ir purčiaus nuo pat pirštų ligi plaukų galiukų. Bandžiau atsargiai stotis, bet bergždžiai – kūnas maldavo, jog galėtų dar šiek tiek pabūti harmonijoj su malonumu. Nors akyse dar glūdėjo tiršta ūkana, Trešo buvo nematyti. Galbūt kada nors mes dar prasilenksime gatvėje ir atpažinsime vienas kitą iš kvapo, visai kaip gyvūnai – juk šiaip ar taip, esam gamtos dalis. Ir tuomet vėl užklups aistra, deganti taip trumpai, bet rusenanti viduje per amžius. Ir tik dabar, merdėdama savo didžiausio gyvenime orgasmo likučiuose, pamačiau šiaurinės žvaigždės nušviestą kelią; jis buvo visai kitoj pusėj, priešingas tam, kuriuo ėjau ligi šiol. Žinojau, jog rytoj gims naujas žmogus, nauja siela. Rytoj. Rytoj iš ugnies į pasaulį įžengs chaosas, beprotybė ir kančia. Ir prieš pavirstant pelenais, išgirdau šios nakties apokalipsės melodiją: „Lust and madness, murder and mayhem / My whole life's been about playing“.

|Surprises|

2011-04-16T09:03:00.001+03:00

|Lesbian Porn|

2011-04-16T09:02:00.002+03:00

|Between smiles|

2011-04-16T08:44:00.002+03:00

|Mistakes|

2011-03-27T23:56:00.003+03:00

|Teisingumo Triumfas|

2011-03-27T23:52:00.003+03:00

Varčiau, varčiau šiandien Aš savo gyvenimo knygą ir stebėjaus, kiek daug Škėmos mano gyvenime. Gal man dar nėra neurozės ir kolkas nešiku nihilizmu, mes su Škėma turime nemažai bendro. Tikriausiai tiek pat, kiek turiu bendro su Salomenke (galite smerkti, bet pripažinkim, kad Aš dar neparašiau poemos skirtos nupiepusiam ruselkiui, o ir abejotina, ar kada nors parašysiu).

Visgi koktu, kokie žmonės supa mane ir kaip ryškiai kontrastuoja tarp jų Mano figūra. Visai aš ne krikščionė - geriausias mano draugas yra pederastas, o ir priešus aš noriu pakasti po žeme. Mama, nepyk, nebus Tavo duktė vienuolė, veikiau popiežiaus kekšė. Kada nors ir Aš nusižengsiu moralės dogmoms, ir jaučiu, kaip tas laikas smaugia Mane. Velniai nematė, nesielgsiu kaip visi - Aš sakysiu tik tai, ką galvoju, Aš skleisiu tiesą. Neisiu nei kairėn, nei dešinėn, bet vietoj nestovėsiu, o krisiu aukštyn.

Matau priešais žmones, kurie neverti nė mililitro šio oro, bet godžiai geria jį. Įvykdysiu teisingumą ir atimsiu jų kvėpavimą. Nenužudysiu jų, bet įkalinsiu prizmėje be oro, deguonies ir be vandens. Lai miršta sava mirtimi savo pačių skrandžio sultyse, vėmaluose ir išmatose. Nusibodo būti gera.

Laimė = Nuobodulys

2011-03-17T22:57:00.004+02:00

Nežinau, kodėl, bet aš sau įdomesnė buvau, kuomet skendau depresijos liūne.

Dabar aš jaučiuos pačia laimingiausia, ir man sunku sukelti dramą ar rasti kokią painiavą, kurią reikėtų išspręst. Nustojau rašyti.. Mano įkvėpimas buvo mano blogos emocijos, visa mane supanti tamsa, o dabar visa tai išnyko. Jaučiuosi išsunkta.

Aš įsimylėjusi (pagaliau iš tikro) ir viskas tobula ! Tai kur nelemta problema? Kodėl aš nesugebu jaustis pilnaverte ? Galbūt mano kūryba negali būti harmonijoj su mano jausmais..

Arba man reikia išmokti reikšti ir geras emocijas per žodžius.. Tai nelengva užduotis, nes esu vienas tų žmonių, kurie nemėgsta kalbėti apie savo vidinį pasaulį, nemėgsta į jį įsileisti tuzino žmonių; esu gana uždara asmenybė. Kita vertus, esu gana socialus žmogus, jei kalbėsime apie kitus asmenis ir jų vidinius pasaulius.

Vienintelis būdas kaip tesugebu dabar save išreikšti, tai laiškai. Ne elektroniniai, o TIKRI (ranka rašyti) laiškai! Žinoma, juos skaitys tik vienas žmogus, bet gal tai puiki pradžia (?). Viliuosi, mano mūza neapleis manęs prieš man įgyvendinant savo svajones.

|Do It|

2011-02-28T19:17:00.001+02:00

|Tema Be Temos|

2011-02-28T19:06:00.004+02:00

Pasakysiu trumpai, bet aiškiai: sprinkit, homofobai !

|v.e.l.n.i.a.v.a.|

2011-02-23T19:54:00.004+02:00

Velniop gyvenimą - aš išrasiu kažką geriau.

|Vardan Šviesaus Rytojaus|

2011-02-22T17:49:00.001+02:00

|Skausmo skonis|

2011-02-22T17:34:00.005+02:00

Man jau nusibodo kasdien matyti verkšlianančius nabagėlius, kurie tik ir tesugeba skųstis, kaip jiems blogai ar nesiseka, kuomet daugelis jų net nėra ragavę tikro skausmo. Kasdien girdžiu skundus dėl elementariausių dalykų, verksmus nėr nelaimingos ar nepasiekiamos meilės, dėl kelių sklandančių gandų. Kai kurie iškelia baisiausią tragediją, kai susipyksta su draugu ar drauge, nors po penkių minučių vėl susitaiko.. Žmonės, rodos, daugiau nieko nebesugeba; tik skųstis ir bliauti.

Ir kaip man kartais norisi išrėkti visą gerklę, atliekant "kempinės" funkciją - "FOR GOD'S F'ING SAKE !!! "

Asmeniškai gyvenime patyriau daugybę nuosmukių, kančių ar traumų (emocinių/fizinių). Esu mačius suknistai daug juodo, gal net daugiau negu balto; ir tamsuma buvo ne manyje, o visą laiką greta, šalia trypčiojo neramia savo koja, erzindama, nes žinojo, kad aš esu bejėgė prieš ją; todėl galiu drąsiai teigti, kad daugumos Jūsų problemos yra nevertos dėmesio ir tiesiog vaikiškos.

Kol nestovėsite nuo giljotinos per kelis colius, kol nekvėpuosite mirties oru, kol jūs neatsidursite sumautam groteskiškam spektakly, kuriame atliksite pagrindinį vaidmenį ir kančia iš tikrųjų juoksis jums tiesiai į veidą, o ne iš vidaus, tol nedrįskite aiškinti, kas iš tiesų yra skausmas.

|Pats Laikas|

2011-02-20T20:10:00.002+02:00

|12.20.10.John Cena & Jerry Lawler make jokes of Vickie Guerrero|

2011-02-20T19:42:00.003+02:00

2011-01-07T00:19:00.005+02:00

| Pasaulio gelbėtojai|

2011-01-05T23:07:00.004+02:00

Isivaizduokite, jūs važiuojate gatve ir pasukate galvą į dešinę, ir pamatote seną žmogų su keistu maišeliu rankoje ir lazda, apskurdusiais drabužiais, stumiantį seną dviratį, kalbantį su savimi. Tikriausiai pagalvojat, "haha, pažiūrėkit į tą atsilikėlį, kalbantį su savimi! Koks nevykėlis!" arba tiesiog išsigąstat. O kai kurie žmonės pasakytų sau "Nuostabu! Elgeta.. Įdomu, koks gi jis.".
Šie atsilikėliai žmonės degraduoja.Bet jie tokie pat žmonės kaip ir mes ir turėtų būti vertinami vienodai. Taip, jie neturi puikios higienos, neturi namų ir yra šiek tiek psichologiškai nestabilūs. Bet jie tokie pat žmonės kaip aš ir tu.
Nemažai "atsilikėlių" kovojo kare už mūsų šalį ir už mūsų laisvę! O kaip su jais elgiasi kiti žmonės? Lyg su š**u prilipusiu prie bato.O ar bent žinom, kodėl šie žmonės neturi nieko? Dėl to, kad karas išplovė jų smegenis ir jie tapo psichologiškai nestabilūs ir/ar jie gyvena savo susikurtoje vaizduotėje,jog jie vis dar tebekovoja kare, AR jie išgyveno tokius sumautus dalykus, dėl kurių jie nebegali funkcionuoti teisingai.
Vieną dieną nusprendžiau prieiti prie jų ir pasišnekėt apie jų gyvenimą, ir kodėl jie yra tokioje situacijoje kaip dabar. Susipažinau su Virgiu ir jo draugu Algiu. Abu vyrai buvo labai malonūs ir labai laimingi žmonės. Virgis buvo "viršesnis" nei jo draugas ir pripasakojo daugybę istorijų apie savo praeitį, ir kodėl jis dabar gatvėje. Ir tai, kas labiausiai rėžė mano ausį... "Aš žinau, kad neturiu namų, ir kad nesu kaip kiti, ir žinau, kad turiu vidinių problemų, bet aš tiesiog noriu turėti tokias pat teises kaip visi kiti, aš nenoriu, jog žmonės žiūrėtų į mane kaip į blogą ar baisų žmogų, ar kad bijotų, aš noriu būti normaliu žmogumi. Žmonės galvoja, kad reikia technikos ir naujovių išgyventi, bet viso to nereikia. Viskas ko reikia: proto, kūno, sielos ir draugo šalia."
Ir jūs žinot. JIS TEISUS!
Seniau aš pati į juos žiūrėjau šiek tiek iš aukšto. Bet reali patirtis šiek tiek pakeitė mano požiūrį į juos.
Ką aš noriu pasakyti, jie NĖRA kitokie. Taip, jie neturi to, ką turim mes, bet dažniausiai jie būna stipresni už mus, nebūtinai fiziškai, ir jie gyvena TIKRĄ gyvenimą. Mes gyvenam labai lengvą gyvenimą, nes beveik visada gauname, ko norim. Bet jie gyvena taip, kaip MES turėtume gyventi. Tad gal nereikia bijoti, o tiesiog prieiti ir pasisveikinti. Jie labai vertintų, jei juos pastebėtų ir iš gerosios pusės. Ir bent truputėli pasikalbėtų su jais. Jie nori jaustis reikalingi. Tik NEREIK, kad jų GAILĖTŲ.
Tai viskas, ko prašau.

|Dear, December|

2010-12-07T21:09:00.006+02:00

|When I am sad|

2010-12-07T21:07:00.001+02:00

|Testing Myself|

2010-12-07T19:47:00.004+02:00

I've had nothing to do, so...

What does your FAVORITE COLOR say about you??

You chose DARK VIOLET
You tend to be shy at first, but after that you are very friendly. You do not like the outdoors, but you are sweet and that is why people think you are awesome.

The Ultimate Sex Quiz

You're a Bit of a Freak
You're a little wild and can be unpredictable in bed. That's so much fun.

What Is Your Rock Music Label?

METAL HEAD, i love you
Awww yes, beautiful /kiss

What's your inner demon?

Lurker
You lurk with in the shadows and keep within your mind. When people feel like their being watched, it's normally you who is to blame. Silent and creepy. GET OUT AND SEE THE SUNSHINE!

What would your goth fairy name be?

Night Wisher
You seem happy but under the skin theres a soul filled of pain.

WHAT TYPE OF VAMPIRE ARE YOU?

Psychic Vampire
These vampires seek out victims whom they can interact with in order to create strong emotions in these victims, sexual intercourse usually being the biggest. At the peak of climax, the vampire will then absorb mental energy from the victims' aura. Some other vampires usually try a more subtle approach. They will attack the victim whilst they sleep. This often causes vivid dreams in which the victim will awake feeling drained and tired. A death from a Psychic Vampire is rare however.

Test ur Vampire IQ

Real deal
So either your a nerd and learned a lot about vamps or u claim to be one!

What is your supernatural power?

Phantomism
You really the wierd type. Your like a ghost and can pass through almost anything. If you dont want to you stay corporeal for long. You can even be invisible! Now you would'nt use those powers in the locker room, would you?

|daddy's girl|

2010-11-21T18:24:00.002+02:00

|Braškių Sezono Pabaiga|

2010-11-21T18:19:00.003+02:00

turiu nuvilti Jus, braškių mylėtojai, bet Jūsų žavi Raudonai Balta Varna ruošiasi į karą - ji savo brangias raudonas plunksneles nudažė Žemiška karių (ruda) spalva.
dabar Jūs jos nepastebesit minioje - ji bus tik viena ir daugelio.
tyla prieš audrą? galbūt.
Kreowrrr,!~

|Liberate People|

2010-11-18T20:21:00.003+02:00

|Minties Karalystė II|

2010-11-18T19:55:00.006+02:00

1.Jeigu tu negali manęs pakęsti, kai aš esu prastos nuotaikos,
nesi nusipelnęs mane matyti geros nuotaikos.

2.Ir taip .. mes naudojame savo plaukų šepečius vietoj mikrafonų ir mes šokame vienuose apatiniuose . visą laiką. bet, ei, viskas gerai. nes mes esam tiesiog nuostabios.

3.vėluiau ar anksčiau mes pažiūrėsime atgal on everything
ir mes juoksimės lyg būtume žinoję, kas atsitiks,
ir vieną dieną mes gal net pradėsime klausyti, ką kiti žmonės mums sako,
bet kol kas, mes viską mokinsimės s u n k i u o j u būdu.

4.Mes žaidžiama su meile lyg su jonvabaliu:
vos tik jis pradeda žybėti, mes bandome pagauti jį
ir uždaryti į mažą stiklainį su keliom skylutėm viršuje,
nesuprasmi, kad jonvabalio šviesa stiklainyje žus.

5.tu negali change pakeisti praeities *
bet tu gali sunaikinti dabartį,
per daug besijaudindamas dėl ateities.

6.Ir bėda tame jog, jeigu tu nerizikuoji viskuo,
tu rizikuoji kur kas daugiau.

7.Kai tu nukrisi, galbūt aš negalėsiu tavęs vėl pakelti, bet aš pažadu, jog atsisėsiu šalia tavęs, kad ir kaip žemai bebūtum.

8.Aš nesu geras žmogus. Aš klystu.
Aš turiu ydų. Aš apsimetu protingesne, negu iš tiesų esu. Aš verkiu. Aš juokiuos per garsiai ir per jautriai į viską reaguoju. Tiesiog, aš nesu tobula. Bet kai aš su tavimi, tai nebesvarbu.
Nes tu verti mane šypsotis.

9.Aš tiesiog nusigausiu į KOPAS ir, atsigulus smėlyje,
flirtuosiu su Saule..

10.ar tu kada nors susimąstei, kas būtų nutikę,
jeigu būtųm pasukęs dešinėn vietoj posūkio kairėn
ir kaip kitaip dabar būtų pasisukęs Tavo gyvenimas?

11.Saulė spigins į akis ir lis lietus..Ir tu netgi gali nudegti ar sušlapti, bet, ei, toks gyvenimas. Todėl šok balose ir deginkis saulėje, ir, dienai einant pabaigon, šypsokis. Nes viskas bus gerai.

12.jokia kamera negali užfiksuoti
žvilgsnio jos akyse ir jausmo
jos širdyje.

13.Nori pamatyti kaip stipriai aš tave myliu? Išeik laukan,
kai lyja, ir kiekvienas lašas, užkritęs ant tavo liežuvio.
bus įrodymas tavo meilės man - o kiekvienas,
kurio tu nepagausi įrodymas, kaip mano meilės

14.Aš negaliu pažadėti, kad galėsiu išspręsti tavo
problemas, bet galiu pažadėti, kad tau
neteks jų išgyventi vienam.

|Tėviškės meilė|

2010-11-18T19:53:00.000+02:00

Kas yra Lietuva?

Tai miškai ir upės, tai kloniai ir sodžiai, tai rasota žolė rytais ir pievos, vasara pilnos lauko gėlių, iš kurių mes pinam vainikus, tai medžiai, po kuriuos vaikystėje karstėmės, tai obelys, kurių vaisiais mes taip gardžiai mėgaujamės, tai senas takas į pirmuosius namus, kuriuose prabėgo gražiausios vaikiškos dienos, kuriuose mes užaugom ir subrendom, tai šlaitas, ant kurio stebint žvaigždėtą dangų įvyko pirmas bučinys, tai mūsų brangių augintinių, pirmosios mūsų atsakomybės, kapai;

Tai žemė, kurioje mes buvome pasėti savo tėvų, ir kuri iš mūsų išskleidė gražiausius žiedus;

Aš myliu šį kraštą ir jos gamtą. Ir tai, jog aš išvažiuosiu, mano meilės Jai nesumažins.

Vadinkit mane išdavike, vadinkit dvasine savižude, jūsų žodžio aš neturiu teisės riboti.

Bet kita vertus, ką aš išdaviau? Tiksliau, kaip racionaliai jūs šiuo atveju apibūdintumėte tą išdavystę?

Lietuva tai nėra mūsų politika ar švietimas, ir Lietuva, kaip kraštas, nėra kalta, jog mano, kaip individo, ateitį joje riboja.

T.y. pasvarstant galimybę likti Lietuvoje:

1. Įstoju į kokią nors specialybę (kadangi Lietuvoje NĖRA galimybės mokytis būtent tai, ko aš iš tiesų noriu, taigi specialybė pasirinkta lyg skęstantis griebtųsi šiaudo), ją baigiu ir galbūt, jeigu pasiseka, susirandu darba pagal įgytą specialybę. Ir kas iš to? Dirbu darbą, kuris man neteikia malonumo, ir dėl to nukenčia darbo kokybė. O tai jau nėra gerai.

2. Niekur nestojant, susirandu darbą už minimalią algą, dirbu po ~12 val. per dieną, likusią dienos dalį tiesiog ilsiuosi, nes nebėra daugiau kam jėgų, dėl to nukenčia mano laisvalaikis; ne gana to, pusė tos minimalios algos pasiglemžia mokesčiai ir pan, o už likusius centus vėl gi nepapramogausi (taip, aš žinau, ką reiškia dirbti sunkų fizinį darbą už minimumą, todėl galiu tai teigti).

Bet kuriuo atveju, Lietuvai iš manęs būtų maža nauda. Ir tapčiau tik dar viena valstybės lėle.

Išvažiavus ir baigus mokytis būtent tai, ko aš noriu, man atsiranda daugiau galimybių, o tuo pačių ir stimulo, daugiau patirties; ir sugrįžus aš galėčiau daug daugiau naudos suteikti Lietuvai socialiniu bei kūltūriniu aspektu.

Išvažiavus, geriau susipažinsiu su kitų, ekonomiškai stipresnių, valstybių gyvenimu, ir turėdama kažkokį gerą ekonominį šabloną, galėčiau Lietuvos ekonomikai padėti labiau.

Išvažiavus aš nepamiršiu visų tų vietų, kuriuose kadais lankiaus ir dar planavau apsilankyt; aš sugrįšiu į jas dar ne kartą;

Mano meilė Lietuvai nesumažės, netgi, manyčiau, atvirkščiai - jau buvau išvykus trumpam iš Lietuvos, ir nebuvo nė dienos, kuomet neprisiminčiau Lietuvos be krislelių akyse.

Galų gale, kas iš tiesų yra patriotizmas? Kas antras žmogus garsiai šūkauja: -Aš esu patriotas !, bet kaip tas jų patriotizmas atrodo?

Gerbiu šalies įstatymus ir nustatyas taisykles? - Juos parašo žmonės, kurie gal net nėra visiški lietuviai; jų laikymasis parodo nebent, kad tu gerbi Lietuvą (nors gal ne tiek Lietuvą, kiek jos politika); bet pagarba tai nėra meilė.
Stengiuos išvalyti Lietuvą nuo juodžių, žydų ir visų kitų tautų atstovų? - Net jei Lietuvoje būtų vien tik lietuviai, ar dėl to ji taptų geresne šalimi? Kokia nauda būtų Lietuvai, jei iš jos gyventojų sudėties ištrintumėte kitataučius, kurie dažnai labiau padeda mūsų ekonomikai negu lietuviai? Patys lietuviai tarp savęs yra amžini priešai; mes vieningi esame tik per šalies krepšinio varžybas;
Protestuoju, mitinguoju, dainuoju patriotines dainas? - Taip, tai gal ir gražu, bet lygiai taip pat aš sedėdama už 10 000 mylių nuo Lietuvos galiu ją "mylėt", sėdint vietinėj aludėj ir traukiant "Balnokit broliai žirgus".

Kaip jau minėjau, Lietuva yra kraštas, mus supanti gamta, todėl, visų pirma, aš meilę Lietuvai suvokiu kaip meilę Jos gamtai; t.y. palaikytį ją švarią, sveiką ir gyvą; rūpintis jos miškais ir upėm, kiekvienu, net ir mažiausiu, žemės ploteliu. Tokiu būdu mylėtume ją ne tik žodžiais ar dainom; o iš tiesų kažką darytume, ir būtume Jai naudingi.

Taigi kiek iš jūsų, Didieji Patriotai, esate išdavę savo kraštą?

Nes, mano nuomone, Lietuvą labiau išduoda ne tie žmonės, kurie išvažiuoja, bet tie, kurie likdami joje ne tik nesuteikia Jai jokios naudos ir gėrovės, bet net ir kenkia:

pvz.: Sėdi parkuose ant suolukų gliaudydami saulėgrąžas ir jų likučius mėtydami ant tako, palikdami tuščius butelius pakampėse ar išmesdami nuorūkas ant žolės ir panašiai.

Toks elgesys, mano mieli, daug labiau susijęs su Tėvynės išdavyste, nes vyksta tiesioginis savo krašto niokojimas.

Todėl paklausiu iš naujo, kiek iš Jūsų nėra nė karto išdavę Lietuvą?

Bent kartą kartą gyvenime vadovaukitės protu, o ne vidiniais, nepagrįstais idealais, iš kurių naudos tiek pat, kiek iš kiauro katilo.

|Pažangos kelias|

2010-11-16T19:58:00.006+02:00

Visą laiką buvęs siaurutis takelis, rodės, ėmė plėstis ir visa aplinkui kito: medžiai tapo aukštesni, retesni ir sausi, žolė seniai išdžiuvus ir iš visų pusių spindėjo maži mirksintys miško gyventojų žiburiukai, tarsi tykodami, kol nutiks kažkas lemtingo. Supratau, kad einame tiesiai į pragarą, bet tai neturėjo reikšmės - ji ėjo šalia manęs, rodydama gražiausius piešinius ir įstabiausias poemas. Ir nors piešiniuose neglūdėjo jokia gili prasmė, nebuvo jokios logikos ar standartų laikymosi, bet jie alsavo jausmų jūra, kuri iš lėto skverbėsi į mano pasąmonę. Aš lengvai viską sudėjau į dailius vieno užrašo rėmus - jos rodomas menas skendo kančioje, bet ji pati bijojo pažvelgti į šiuos darbus, bijojo pamatyti savo praeities šešėlius juose. Ją persekiojo prakeikimas, kurį ji pati sau susikūrė, taip suspaudus kumštį blokavo svarbiausius savo gyvenimo momentus, ir sukurdama amžiną neapykantą pačios savo egzistencijai. Jos plaučiuose glūdėjęs slaptas nikotino pilnas rūsys, buvo pasiruošęs priimti svečią iš vandens gėlmių, o ji užsidarius mažame namelyje su ilgu kolidoriumi be pabaigos, paskendusiu tamsoje, buvo bemiegių nakčių kalinė.

Darbai buvo visiškai paprasti, bet jie nunešė mane į pilnatvės begalybę; pastebėjau tikrą jų vertę ir tikrą jų prasmę, kuri daugeliui galėjo pasirodyti lyg mėšlo krūva, kuomet kūrėjas skendo gilioj agonijoj didžiule medžio pliauska trankdymasis sau į galvą, jog jis yra menkavertis. Jis buvo laisvai pasiekiamas, bet jis niekada nekalbėjo, nes jo mintys niekaip negalėjo surasti save atitinkančių raidžių; nei vienas pasaulio alfabetas neturėjo tinkamų raidžių apibūdinti jo mintims; visus metus nuo savo mirties jis rūgštyje skandino ligotą protą iki šis pasidarė tuščias; jo portraukis išvaryti savo beprasmybę į darbus vis augo, bet jie nesugebėdavo visiškai patenkinti didžiojo menininko - jo menas buvo paprastumas ir tai vertė jį daužyti savo paties pastatytą sumautą betoninę savisaugos sieną.

Jis man parodė gilesnę, tamsesnę, depresijos prislėgtą savo meno pusę. Tyras blogis ir intelektas buvo mėgstamiausi jo žaisliukai, bet tik tuomet, kai šie dega kartu; galėjai jausti jo palaimišką euforiją, kuomet jis nutapė pirmuosius savo darbus vaizduojančius priverstinę felaciją ir homoseksualinius prievartavimus arba iškreipto palaimos veido zoofilus besikrušančius su įvairaus masto gyvuliais prie šventyklos durų; Aš nesugebėjau suprasti, kaip toks talentingas žmogus gali švaistyti savo laiką tokiems blogiems, realybę atspindintiems paveikslams tapyti. Vartotojai niekada nesupras tokio meno, tik ne mūsų vartotojiška visuomenė.

Aš nusprendžiau, kad šie darbai galėjo būti sukurti tik tai visiškai ligos iškamuoto bepročio arba begalinės vaizduotės žmogaus; Žmogaus vardu Feniksas; jis buvo žmogus be veido ir jis neturėjo balso, bet jis žinojo tikrąją tiesą; jis žinojo tiesą, kurią visi ignoravo ir elgėsi lyg ji neegzistuotų, bet skaudžiausia tiesa yra tai, jog ji yra, ir Aš pastebėjau Jėzaus Kristaus paveikslą besimaudantį savo šlapime - tai buvo žmogus prieš Dievą, žmogus prieš pasaulį, žmogus prieš patį save ir žmogus prieš visa aplink.
Aš mačiau, kaip jis trokšta taikos su pačiu savimi ir visu pasauliu, bet suprato, kad visa tai tiesiog nerealu.
Aš nemanau, kad jis norėjo, jog apie jį būtų rašomos pasakos suaugusiems, kuriamos jį garbinančios giesmės ar lipdomos vaškinės figūrėlės bažnyčių dekoracijai.

Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai paaukojo savo gyvenimo ramybę norėdamas padėti kitiems, bet kiti to nepriimė.
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai iš jo darbų juokėsi, tyčiojosi ir niekino.
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai jam nubrėžė galimybių ribas, neleidžiančias išnaudoti visų jo gabumų.
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai depresija ir baimė neleisdavo jam užmigti naktimis, o kartais net ir pajudėti.
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai pažangos kelias nuvesdavo prie akligatvio su užrašu "Kelio pabaiga".
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai jis turėjo dirbti tam, kad galėtų nors trupiniu nuraminti alkio troškimą.
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai aštrūs sielvarto rankos nagai draskė jo sveiką protą.
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai pasaulis izoliavo jo mintis, kad jo darbai taip ir liktų neišgirsti.
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai didžiulė minia dvikojų apsiseilėję verkė prašydami jo pagalbos.
Aš dabar jaučiu tą patį, ką jautė jis, kai visas svajones atsargiai surinko į vieną maišelį ir kiti niekingai jas sudaužė į šipulius.
Ir dabar stoviu čia, prisimindamas jį ir kaip aš nekenčiau to kalės išperos.
Jis man primena mane - mūsų abiejų skausmas tos pačios spalvos (juodos). Dabar jo nebera - jis dega pragare kartu su visa, ką jis sukūrė. Jis negavo to, dėl ko jis gyveno. Jis susimovė. Tiek daug negandų. Ir visos jos nutiko jam. Aš niekada nenorėjau būti toks kaip Jėzus Kristus, bet Jėzus buvo manimi.

|Minties Karalystė|

2010-11-16T18:57:00.010+02:00

1. nepasilik nieko, tik prisiminimus,
nieko nepalik, tik pėdsakus
ir nieko nežudyk, tik laiką.

2.Ir kai tavo pasaulis, rodės, jau artėjo prie pabaigos,
{Jis} pasirodė ir tarsi žinojo, kad viskas bus gerai.

3.Praeitis gali skaudinti, bet, mano akimis,
tu gali arba pabėgti nuo jos, arba pasimokyti.

4.Jeigu kada nors ateis rytojus, kai
mes nebūsime kartu.. Yra kai kas,
ką tu turi visada
prisiminti. Tu esi drąsesnis,
negu tiki esąs ; stipresnis,
negu atrodo ; ir protingesnis,
negu galvoji, bet visų svarbiausia
yra tai, kad net jeigu
mes būtume atskirti..Aš visada būsiu su tavimi.
-Mikė Pūkuotukas

5.Gyvenimas tai lyg šviežiai iškritęs sniegas ;
būk atsargus, kai juo žengsi,
nes kiekvienas tavo žingsnis
m a t y s i s.

6.Tai lyg užrašyti tavo
vardą ant aprasojusio lango
ir stebėti,kaip jis l ė t a i išnyksta ..

7.Jeigu jau ketini būti dviveidis.pasistenk,
kad bent vienas iš jų būtų gražus.

8.Likimas nusprendžia, kokius žmones mes sutiksime savo gyvenime.
Mes nusprendžiame Kas jame pasiliks.Su kuo mes keliausime toliau ir Ką tu atsisakai
p a l i k t i '

9.Ir ji apkabina jį atsisveikinant, tarsi tai būtų menkniekis,
nors iš tiesų ji norėtų laikytį jį glėby per amžius,
bet ji tik paleidžia jį , nusišypso ir keliauja toliau.

10.Geriausi prisiminimai yra tie,
kurių tu negali ~~paaiškinti~~. Tiesiog reikia būti ten.

11.Niekada nepamiršk, ką jie tau padarė..bet niekada neleisk jiems sužinoti, jog tu tai prisimeni.

12.Bandyti pamiršti kažką, ką kažkada mylėjai, tai tas pats
lyg bandytum prisiminti ka žka, kas nebuvo atsitikę.

13.Aš nežinau žodžių, nuo kurių pasijustum geriau; bet aš turiu rankas apkabinimui. Ausis, kad galėčiau išgirsti kiekvieną tavo žodį ir širdį . širdį, kuri daužosi iš skausmo, kad ir vėl pamatytų tavo šypseną.

|Nudity|

2010-11-16T18:45:00.003+02:00

|Gabalėlis Dangaus|

2010-11-16T18:14:00.004+02:00

Gražina Cieškaitė
Buda ir sfinksas
Belapėj dykumoj, kur tvoskia karštis,
bolavo sfinksas: - Į visatą veržtis,
prakeikti žemę tarsi uolą, kūną
Iš sielos pasigrobti?.. O tebūna
lemtasis Buda mano formoj tarsi
nežemiškas žydėjimo katarsis.
Klausykis, dieve,- paslaptys išnyko,
tau nenupinsiu lotosų vainiko...
Edipo kraują sudrumsčiau kadaise,
Regiu visatą tarsi tavo vaisių.
Už nebūties ribų alsuoji, tavo
šešėlis po pasaulį valkatavo.
Tu gyveni žmogum, o aš tarytum
į žvėrį savo kūnu išvarytas,
buvau žmogus prieš milijoną amžių,
kol vieną kartą veidrodį suglamžiau,
iškeliavau į amžinai dvilypę
buvimo sierą... formų begalybę
aš pažinau, o samanotas dieve.
Pažvelk į purpurinę kraujo rievę,
iš jos bylok - kuo būsime, kuo esam,
maldaujame - kad purpurinę rasą
mūs kraujo niekad niekas nesudrumstų...
- Edipas tau atsakė: žemės grumstui
duota galia... O aš - tik dievas, - laukiu,
kol nusiplėši visažinio kaukę,
ištvėręs savo prigimtį dvilypę,
kurios riba kituos pasauliuos slypi,
regėsi žmogų manyje - ir klausi
apie save, nes tai yra sunkiausia -
pažintį sfinksą rūstų kaip likimą,
kuris per kūną mūsų dvasią ima
valdyti... Amžinas pasaulio ritmas,
daiktų šešėliuose pelėdos riksmas,
šikšnosparnio plevenimas bežadis...
o kas tave dykynėje pažadins,
įrėmins tavo paslaptį dviveidę,
kai šitaip skamba, sukasi ir aidi
dosnioji formų visata, kur Buda -
tai aš, o tu - ne aš... Bet esam mudu
prie piramidės trikampio, - ne mirtį
aš geometrišką matau, pavirsti
tavim netrokštu, dykumos pabaisa,-
į piramidę juoda pasibelsiu,
išvogsiu mirtį, kad joje nušvitę
man apsireikštų skarabėjai, bitės,
kiti sparnuoti gyviai... Lauki, sfinkse,
o tavo kraujas kaip medus, jau tvinksi
gili širdis... Virš nebūties griuvėsių
mes tobulybę išmąstysim dviese - - -
Nutilo Buda. Saulė nuskaidrėjo,
šventai sparnuoti lėkė skarabėjai,
bolavo sfinksas dykumoj ir laukė,
bet nenukrito dieviškoji kaukė
nuo Budos veido.- Ką galvoji ? - Dieve,
regiu tave tarytum saulės dėmę!..

Buda ir poetas

Tai žodžių visata mus pasigrobus...
o mėnesienoje ledinės rožės
atspindi daiktus, kuriuose gyvena
poeto praeitis,- prieš savo meną
ji vieniša, bet kartą Buda tarė:
- Yra bevaisės tavo žodžių marios.
Kol žodis tampa kūnų, atsitinka
pasaulyje tiek blogio, ir aplinkui
maištauja ne dievai,- tai žmonės daro
išdidžią naudą iš kiekvieno karo...
jie gundo auksą, pelenus išbarsto -
tarytumei vampyrais pasiverstų,
iš kraujo sunkia jie vakarį nuodą,
išardo meilę ir visiems parduoda,
narciziškai save įsimylėję.
Tylėk, poete ! ginklai kai prabyla,
tu alkanas tarp sudrumstų lelijų.
Baisus žmogus, kuris poetui meta
po kojomis pamišusią gyvatę.
Naivus pasaulio blogis, net bevalis.
Žinau į tiesą pasakutinį kelią,
kuriuo ėjai, bet štai nūnai sustojai
tarp smilkalų boluojančioj šventovėj
pavargėliu, poete vienadienis,-
aš - sutvertasis tavo žodžio dievas,-
regėk mane pro tamsą, kur vaidenas
visatos gaivalų lemtasis menas,
ištverki begalybę - tarsi mudu
iš vieno kraujo...- Aš klausausi, Buda,
kaip dirba visata, kaip gelia bitės,
sudaužo kūno uolą dinamitas
aklos mirties... aš nieko nepakeisiu?-
tiktai save, sugrįždamas į vaisių,-
kai žodis tampa kūnu, mano akys
vėl regi spindulinę tavo žvakę.
Žinai kelius į paskutinį rojų?
Pasaulis amžinas mane išrovė
tarytumei boluojantį erškėtį...
o Buda, laikas žmoui išaiškėti -
atskirti blogį nuo benamio gėrio!..
- Aš viską padariau - tave atvėriau
tarp meilės ir kančios,- paskė Buda, -
į vieną tašką mūsų galios juda -
į amžinybę... Aš tave padėsiu
tarytum sfinksą ant šaltų griuvėsių,-
ir iš tavęs sutversiu poliglotą -
audringą pranašą ženklų golgotoj.

|Politely Fck|

2010-09-05T18:43:00.001+03:00

|Išeinu|

2010-09-05T18:39:00.002+03:00

Dega manyje slapta, tyliai,
Paslaptis saugoma nuo visų apdairiai
Slaptosios žaizdos
Žaizdos, kurios priverčia jaustis menkaverte naivuole
Jų nesusiųs, jos nepagis, vėlu.
Deja, gimiau ir mirsiu tik žmogum.

Išbadėją akys stebi
Sveiko proto nė likučio
Velniop pasitikėjimą
Mano gynybos ramstį
Nepasiekiama skenduolė
Aplink spygliuota siena

Šaukiu, gerklė suplyšta, "Kas toliau?"
"Skausmas, Pavirtęs tekančių krauju"
Jėgos paskutinės užrašui ant sienos,
Tuščiavidurėm gyslom pasineriu į miegą.

Jau per vėlu priverst šypsotis,
Ranką ištiest.
Tėti, myliu ir ilgiuosi.
Mama, susitiksim Hade.

|Dievaitė|

2010-09-05T18:11:00.003+03:00

Sklando žeme

Sidabro nimfa
Mėnulio gėlės
Dėl kraujo miršta
Dėl geismo nužudyti lengva
Sunkiau yra išvengti jo.
Ir ji viena, per amžių amžius,
Nei mylimo, nei draugo nėr šalia
Ar mirs ji, užslinkus dienai?
Niekada...

|Farewell, my precious Lemur|

2010-09-05T13:06:00.011+03:00

Farewell, my love, my precious Lemur,
Farewell, wish you successful way.
I'm smilling, but my heart is crumbling,
Its scraps vanishes in the air.

Farewell, beloved I'm gonna miss you,
But it's time to say good-bye.
This pesky strength has seperated us,
And we were just too weak for it.

And all those words you used to say,
And all the promises you've broken,
It has no sense, no more,
It's just an empty song now.

But I'll remember all thsoe days,
The laughter spreads for miles.
Though now I'm drowning in my tears,
The misanthropic power.

You were the one who's taught me how
To smile when heart is crying.
You were the one who's shown that world
Is not just mess and chaos.

You've shown that fairy-tales are real,
And we've been living in them.
You were my prince, my special hero,
And I was your deariest elect.

And maybe one day we'll meet
Somewhere in unknown places.
Our eyes'll meet in barren ways,
We'll feel like far, far strangers.

Or maybe, but just maybe
Our love will flame again.
The time will stop and we'll be able
Erase the blank past pages.

And maybe one day I'll wake up,
And see you're lying next me.
We kiss and hug from endless bliss,
And share the feeling we feel.

But it's high time to stop the dreams,
Destruct the cloud-castle,
Wake up to the reality
And face the fact: you've left me.

I love you. More than ever.
But love is not enough.
The ruthless fate prescribed us
To go our respective ways.

Don't let this feeling take your breath,
Go on and live your life.
Raccoon is dead from now forever,
You're free, my precious Lemur.

P.S.
I wish it could just be simple like a retro pop song. I want you to want me. Boom. End of story. We all live happily ever after. But it's never really like that.
[[JOHN TUCKER MUST DIE]]

|Angelas Tylos|

2010-07-26T13:52:00.003+03:00

". . . Sugrįžk" jis sakė man,
"Pamiršk - kas buvo, tas:
Beribė praraja, jūra skęstą.
Širdies tvirtovė griūna.
Atminty įstrigę du veidai,
Lavonų kaulais nusėtas visas laukas.
Brezentas suterštas netobulo pasaulio,
Ant peilio ašmenų dar šiltas kraujas."

"Keliauk tolyn, miela mana,
Pamiršk – kas buvo, tas.
Šie demonai, nevykę gyvūliai,
Miražas, vizija tava.
Paraudę debesys, jų ten nėra,
Tai tik dulkėtos rožės.
Mano balsas – tai klasta,
Nuvesiantis į abejonę."

"Angelas Tylos, be garso šnibdža
Vienas tamsiame narve,
Buka šviesa jam trukdo skristi
Iš po sunkių kapų.
Laikas baigiąs, kantrybė dingo,
Suspaudė šaltis viduje,
Nuodėmė po užmerktom akim,
Lūpos dega pragaro liepsna."

". . . Sugrįžk," jis liepė man.
"Kol laikrodis šią dieną rodo.
Kol mano spąstuose nesi,
Kol prakeikimas miega."
Medžiojanti nakties tyla
Išdegino jam gintaro akis,
Kurios stebėjo, kaip nedrąsiai aš
Palieku skęst jį neviltį.

|Bakst'elkt|

2010-07-20T14:05:00.002+03:00

Iš Skype pokalbio:

[14:01:50] Mister X: :D
[14:02:08] Mister X: mane liriskai isprievartavo :D
[14:03:07] !~Lengvai Išprotėjusi Frjunkte*: ir čia tik pradžia :D
[14:03:19] Mister X: kabini mane? ;D
[14:04:10] !~Lengvai Išprotėjusi Frjunkte*: ;DD labiau tiktų nekabinu, o kibinu xD
aš kaip Facebook'as, baksnotis tuoj pradėsiu ;D
[14:04:21] Mister X: nu baksnokis :D
[14:04:39] !~Lengvai Išprotėjusi Frjunkte*: *bakst, bakst*

|Free dummy|

2010-07-05T22:04:00.003+03:00

|Viltis|

2010-07-05T22:02:00.003+03:00

Mano pakirpti sparnai vis dar mėtos man po kojomis, aureolė prarado savo spindesį, bet aš vis dar tebeesu iškėlus galvą aukštai. Tai dar ne pabaiga ir aš kovosiu už tai, kad būčiau šis tas daugiau negu tik blankus prisiminimas, aš nebūsiu pasaka su nelaiminga pabaiga.
Širdis mano šaukia. Garsas surastas ir niekada daugiau nebepaskęs tyloje. Aš viską viską galiu išlaikyti viena, esu daug stipresnė negu buvau vakar, nors mes dažnai nesugebame racionaliai įvertinti to, ką mes galime ir ko ne. Niekas nevyksta be priežasties ir aš nesu akloji, kad nematyčiau priežasčių.
Man nereikia jokios dievybės, kad galėčiau tikėti. Viltis reinkarnuosis iš pelenų, kurie byra iš Jo lūpų. Juose Aš matau tikrą grožį ir nuoširdumo kupiną Gerumą.
Aš vaikštau pragaro liepsnos pakraščiu, bet aš nenudegsiu. Nors sparnai vis dar po kojomis, po truputi artėju jų link.
Aš nuskrisiu vėl į Jo sapnus ir išskleisiu savo sparnus. Šioj žemėj Aš esu tik tam, kad būčiau mylima, ir nieko daugiau.

|Mažaūgė|

2010-06-10T20:23:00.003+03:00

|Psycho psychopat|

2010-06-10T20:14:00.003+03:00

Kaip kankinančiai jaučiuos. Išties. Turių paslaptį, kurios negaliu niekam išduot. VISIŠKAI niekam.
Aš moku paslaptis saugot, bet kitų. Maniškės neretai trokšta išlįst į paviršių. Dammit..
Jeigu kažkam pasakyčiau, tai visiškai pakeistų Mūsų bendravimą, kad ir kas tas žmogus būtų.
Degu, degu viduje, nuodai lėtai slysta mano venom, pati juos ten suleidau.
Ir kiek vėlu juos ištraukti.
Išties tai aš itin blogas žmogus. Ir tokių kaip aš derėtų vengti. Aš kaip anakonda - puolu netikėtai, bet visiškai sunaikinančiai. Galiu lengvu žodžiu sugniuždyti žmogų. Shame on me...
Nors kita vertus..
Ar blogas žmogus galėtų būti donoru ar savanoriškai prisijungti prie "Jaunimo linijos" ?

Kaip beprotiškai kankina mintys, kas aš esu iš tiesų, kai manyje šitiek vienų kitiems priešingų jausmų, minčių, veiksmų..!
Net mano psichologė negali man padėti.
Ir keista, kaip žmogus, turintis psichinių problemų, gali būti psichiatru kitam. Bet gali, ir labai geru.

Tarp tamsos platybių ir šviesos spindulių

2010-06-08T18:36:00.002+03:00

Skirta A.M.

Tarp tamsos platybių ir šviesos spindulių
Tarp bučinio rytinio ir ašarų nakties
Po užmerktom akim virš tylaus Mėnulio
Aš priklausysiu Tau visa visados.

Kai tyriausią meilę uždengsim gėdos kloste
Ir mūsų kūnai degs nauja liepsnos aistra,
Bus atskleistas visas melas, besislepiąs po kauke -
Aš priklausysiu Tau visa visados.

Delnuos Tavuos Aš trokštu būt Paskutinio Teismo Dieną;
Sudėti šypseną iš mūs gyvenimo likučių.
Ir kartu atskleisti paslaptį nedylančios nakties
Tarp tamsos platybių ir šviesos spindulių.

|Likit sveiki!|

2010-06-08T18:31:00.003+03:00

Išgąstis
Išgąstis dėl savęs
Išgąstis dėl to, kuo galiu tapti
Išgąstis dėl kitos pasaulio mestos staigmenos
Izoliuota
Izoliuota nuo pasaulio
Izoliuota nuo Tikrosios Savęs
Izoliuota nuo pavojaus.
Pjūklo ašmenys
Pjūklo ašmenys taip gracingai slystantys oda
Pjūklo ašmenys išlaisvinantys baimę
Pjūklo ašmenys iškeliantys skausmą iš gelmių į šviesą
Kraujas
Kraujas sunkiasi man iš venų
Kraujas užmaskuoja visą gėlą
Kraujas paslėpia skausmą giliai viduje.
Išsigelbėjimas
Išsigelbėjimas iš klykiančių sienų
Išsigelbėjimas iš savęs
Išsigelbėjimas iš pasaulio gniaužtų

|Balionas|

2010-06-08T18:29:00.001+03:00

sekt paskui varną, karvelį nužudyt, niekados, NEmeilės amžinos
po sparnu mes, kokie mes norim būt, niekados akys nematys to
kas užrakinta po nuoširdžiausiu melu ?
sustingusios mintys, kurios užpildo tuštumą galvoj
ir paprastumą paverčia iššūkiu sunkiu
tik vienas pokšt – ir visa tai išnyks
tyliai užmigsi šaly Niekados

|Sielos odisėja|

2010-06-03T15:05:00.003+03:00

Tūno žmogus užterštam kambary,
Sielos odisėja jau prie durų slenksčio.
Vilty paskendęs žmogaus liūdesys,
Vienišam kūne draskos ir blaškos.
Išpuvusios akys dairos pro stiklą,
Nenumaldomai laukia, kol Saulė užges.
Įveikęs tirščiausią neapykantos miglą,
Jis paslaptį neš savose mintyse.
Kantriai tykos naujosios aukos
Lyg grėsmingas bastūnas Ledo Pilies.
Jo kvapas išduos slapčiausias kaltes,
Išpleštas iš širdies gelmės.
Pradėjusios nuodėme drebančios lūpos,
Liepsną užpūs aukos viduje.
Paskęs tamsoje valiūkiškos svajos -
Rytmečio Saulė pradžios neatneš.
Nuvargę pirštai užrašys vardą,
Kurį dar ilgai pasaulis kartos,
Ir bedvasiai užvertus Gyvųjų Knygą,
Siela žmogaus vėl per amžius klajos.

|None|

2010-06-03T14:37:00.003+03:00

Žmonės besivaikią amžinybės.
Bet amžinybė nedrįsta prabilt.
Jie trokšta dar ir dar, daugiau,
Bet niekas nesikeičia niekad.